Izraelis - viskas, kas neplanuota (3 diena)
Data: 2008-04-30, trečiadienis
Vieta: Tel Avivas, Haifa, Quir. Motzkin
Žydų kapai
Kaip užmigau, taip ir nubudau prislėgtos nuotaikos. Vėl kėlėmės su žadintuvu, bet net nebandėme eiti pusryčiauti hostelyje. Miegas atrodė svarbiau už maistą. Išsiruošėm. Lina su nediduke kuprine, Giedrė su mažučiu rankinuku ir aš su didžiąja kalnų ir nedidele miesto kuprinėmis. Jaučiausi kaip buožė… Giedrė paėmė panešti mano mažąją kuprinę. Bendrame kontekste nebe taip nenormaliai atrodau. Einam iki parkingo aikštelės, kurioje buvom palikusios mašiną. Prie mūsų prieina nedidukas vyriškis, liepia susimokėti už parkingą 20 šekelių (14 litų). Gerai, reikia mokėti. Staiga jis klausia: “devuški, ot kuda vi?”. Pasisakom. Mokėjimo lapelyje jis iš 20 šekelių ištaiso į 15 (10 litų) - “nu kak svojim devuškam nado skidku sdelat”. Klausiam, kur yra prekybos centras. Pasirodo vienas yra visai netoliese - apie 15 minučių pėsčiomis, antrasis kiek toliau. Jis sako: “tai pirmiausia nueikite į tą artimesnį, ten apsidairykite, paskui į tą tolimesnį”. Pasako, kad visur Tel Avive parkingas mokamas, mes jau susimokėjome už šią aikštelę, todėl mums geriau palikti mašiną čia ir eiti pėsčiomis. Išeiname pėsčiomis. Pakeliui pamatome žydų kapines, užeiname. Iš išorės aptvertos kokių dviejų metrų mūrine tvora, viduj - vien baltas akmuo: antkapiai akmeniniai, kapai akmeniniai, takai akmeniniai. Jokios žalumos, jokios augmenijos. Visiškai kitokios kapinės nei mano matytos Lietuvoje, Vokietijoje ar Liuksemburge.
Prekybos centras
Prieinam prekybos centrą. Prie durų stovi toks rėmas ir nepraleidžia, bet nieko nesako. Išeiti žmones išleidžia, o mūsų neįleidžia. Jau galvojau, gal reikia kito įėjimo pasiieškoti, bet išeidamas vienas žmogus pasako, kad čia tikrina kiekvieno įeinančio žmogaus krepšius, “this is Israel”, priduria jis. Su patikrintais krepšiais įeiname į prekybos centrą. Pirmojoje parduotuvėlėje Lina visai neblogai apsiperka, Giedrei sekasi sunkiau. Įsivaizduoju, kaip tragiškai sunku man būtų apsipirkti tokioje parduotuvėje… Pardavėja padaro visai normalią nuolaidą. Niekaip negaliu suprasti, kaip pas juos vyksta apskaita: kasos aparatai yra, išmuša kainą jau su nuolaida ir tik bendrą. Kaip paskui jie susiskaičiuoja kiek ko pardavė - man lieka mįslė… Čia pat prekybos centre su Lina nueinam papusryčiauti, Giedrė nueina į ZARĄ. Pusryčiai - batonas su džemu ir sviestu, kiaušinienė, salotos ir gėrimas. Gėrimas - kava, arbata arba sultys pasirinktinai. Užsisakom šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Skonis nerealus. Prisivalgom iki soties. Grįžta Giedrė jau linksmesnė, prisipirkusi maikučių… Paskui vėl ilgas vaikščiojimas iš parduotuvės į parduotuvę… Rūbų, miegmaišių, apatinio trikotažo, megztinių paieška. Su megztiniais buvo sudėtingiausia. Laimė, kad užėjome karišką parduotuvę (kaip pas mus “Armijai ir civiliams”). Lina nusiperka kareivišką mėlyną megztinį, Giedrė kareivišką džemperį su užrašu “MOSAD Anti terror unit”. Dar užtinkam muzikos parduotuvę ir ten praleidžiam dar kokią valandą… Galiausiai - maisto prekės. Parduotuvėj nuo kondicionierių ir šaldytuvų taip šalta, kad skolinuosi Linos naująjį megztinį… Vėl ieškom humuso, praeiviai neprašyti mums padeda, siūlo, rekomenduoja…
Vakarienė
Su nešuliais grįžtame į mašiną, pasidedam daiktus ir einame prie jūros palydėti saulės ir pavakarieniauti. Jau baigiam įprasti, kad saulė nusileidžia staigiai. Fotkinamės ir fotkinam saulę. Kažkoks bėgiotojas (jų Tel Avive pilna) rekomenduoja kokiu kampu geriau fotografuoti, klusteli ar mes iš Vokietijos. “Lita”, - sakom mes (taip hebrajiškai yra Lietuva). Saulei nusileidus susėdam valgyti. Giedrė valgo šiandien pirmą kartą. Lina negali atsidžiaugti savo naujosiomis kelnėmis, kur klynas iki kelių; linksminamės. Gauname iš Jurgos žinutę: “Mergos, o pasus ir lėktuvo bilietus jūs turite? Visi mūsiškiai klausia, ar reikia pagalbos :) tik Vaidas pasakė, kad į šv. Žemę ir reikia keliauti tuščiom rankom :)”. Vėl juokiamės ir džiaugiamės, kad turime tokius rūpestingus draugus…
Prieina kažkokia moteris ir angliškai prašo pinigų autobusui, mat jos pinigus paplūdimyje pavogė. Mes sakome, kad ji tokia ne viena, kad vakar visus mūsų daiktus pavogė. “Ir pinigus?” - greitai susipranta ji. “Ir pinigus”, - sakome mes net nemirktelėjusios. ”Ar daug pinigų buvo?”, - vėl klausia ji. Sakom, kad daug. Tada ji paprašo valgyti. Duodame duonos ir ji nueina valgydama duoną. Mes nepatikim jos versija, ji turbūt mūsų. Ir neatrodo įtikėtinai - sėdi merginos, juokiasi, valgo ir sako, kad jas vakar apvogė… Ai, buvus nebuvus ji…
Prisistato tas pats bėgikas, kuris buvo klausęs ar mes iš Vokietijos. Pradeda kalbinti, prisėda. Pradedam įtarti, kad ir jis agentas… Klausia, ar mes turime draugų ar giminių Izraelyje, ką čia veikiame. Sako, kad šiandien mieste nebus ką veikti, nes yra Atminimo dienos išvakarės, todėl viskas uždaryta, per televiziją tik liūdnos programos… Jis gali pasiūlyti tik pasižiūrėti futbolą per teliką - tai vienintelė pramoga šiandien. Atsisakome. Jis pradeda pasakoti, kad turėjo draugę iš Lietuvos, Marija vardu, ji buvo pas jį atvažiavusi, jis buvo nuvažiavęs pas ją į Vilnių, bet žiemą… Pasakojo kaip lankė kažkokią pilį tarp ežerų (akivaizdu, kad Trakus), kad paliko didelį įspūdį, kad vertėtų dar Lietuvą aplankyti vasarą… Galiausiai pasisako, kad vis tiek jam nesusiklostė su ta mergina. Klausia, kiek mums metų, spėja, kad mes studentės, aš jauniausia… Pradeda darytis šalta ir jis vis kalba, kad jam jau laikas… Pakyla eiti, kažką prisimena, vėl prisėda… Taip kelis kartus. Galiausiai atsisveikinam ir mūsų šio vakaro agentas išeina. Mes irgi pakylama kelionei - vėl į Haifą…
Bahajų sodai
Išvažiuojam jau sutemus. Pasirenkam kitą kelią - platesnį, bet toliau nuo jūros. Juk koks skirtumas - naktį vis tiek tos jūros nematyti… Pravažiuojam Haderą ir tą patį policijos poskyrį, kuriame vakar buvome… Dešinėje tolumoje pasirodo apšviesti miestai - labai gražus vaizdas. Važiuojame Haifos link. Vienintelis objektas, kurį žinau Haifoje - bahajų sodai. Bahajai - viena iš didžiųjų pasaulio religijų, Lietuvoje beveik nežinoma. Atsirado XIX amžiuje kažkur Irane ar panašiai. Jos įkūrėjas Bahai Ula palaidotas šventovėje Haifoje, šalia tos šventovės įkurti bahajų sodai. Pažįstu keletą bahajų tikėjimo išpažinėjų Lietuvoje, todėl apie bahajų sodus šį tą žinojau… Žvilgteliu į dešinę ir atpažįstu atvirukuose matytą vaizdą. Pasukame sodų link, iš pirmo karto pataikome į reikiamą gatvę. Važiuojame sodų link, prisiparkuojame, fotografuojame, vėl važiuojame, vėl prisiparkuojame, vėl fotografuojame. Grožis neišpasakytas… Bahajų sodai - takas vedantis aukštyn į kalną, juos sudaro 19 terasų. Kiekviena terasa apsodinta gėlėmis, krūmais, medžiais… Kadangi ten yra labai sausa, visur išvedžioti vamzdeliai ir kiekvienas augalas yra pastoviai laistomas. Naktį viskas apšviesta… Dieną turėtų būti labai gražu pasivaikščioti. Privažiuojame prie pat, paliekame mašiną ir einame sodų link. Vartai uždaryti, prie vartų stovi malonaus veido jaunuolis. Sužinome, kad paprastai bahajų sodai buna atidaryti iki berods dešimtos valandos vakaro, bet šiuo metu vyksta kažkoks bahajų suvažiavimas ir sodai uždaryti. Gaila, o ką padarysi… Dar sužinome, kad tas jaunuolis taip pat išpažįsta šį tikėjimą, yra savanoris ir gyvena Haifoje. Paklausiame, kur paplūdimys ir ar galima ten statytis palapinę. Jaunuolis paaiškina, kaip pasiekti paplūdimį, ar galima statytis palapinę, jis nežino, siūlo paklausti policijos. “Policijos?!”, - pagalvoju aš įtariai ir šiek tiek ironiškai, bet nieko nesakau. Atsisveikiname ir važiuojame ieškoti paplūdimio…
Nakvynė
Jūra čia pat - ranka ištiesk ir pasieksi. Tačiau paplūdimį ne taip paprasta rasti. Kažkokie vartai, uždarytas kelias. Einame pėsčiomis ieškoti - pakrantė - vieni akmenys, priėjimo prie vandens nėra… Arba ne ten pataikėme, arba čia ne tas paplūdimys. Nutariam ieškoti nakvynės už Haifos, žemėlapyje yra pažymėtų keliukų prie jūros, gal ką rasime… Važiuojam pro Haifos priemiesčius, langai atidaryti, kondicionieriaus nenaudojame (nutarėme, kad jis kenkia sveikatai). Kvapai įvairiausi: žemės riešutų, kažkokių valymo priemonių ir gal dešimt kartų stipresni, nei įprastai uodžiame. Pravažiuojame kažkokią lyg ir elektrinę - daug baltais ryškiais žiburiais apšviestų pastatų, du apšviesti katilai (panašus, kaip pas mus prie Gariūnų) - vienas apšviestas žaliai, kitas mėlynai… Sukam iš greitkelio kažkokio miestelio prie jūros link. Vyrauja blokiniai penkiaaukščiai namai… Pagal žemėlapį tai galėtų būti Quir. Motzkin arba Quir. Hayyim, arba Quir. Yam. Koks skirtumas… Privažiuojame pajūrį. Naktį paplūdimys neatrodo labai jaukiai - šioks toks smėlėtas krantas, už jo tuoj pat penkiaaukštis blokinis namas… Man apskritai naktį tas miestas pasirodė labai negyvas ir apleistas, kaip po karo… Parkavimosi aikštelėje kažkokiu būdu netoli mūsų mašinos atsidūrė mikroautobusas, vairuotojas akivaizdžiai ieškojo pasitenkinimo: apsirengęs minimaliai, išlipa iš mašinos, apeina ją, įsėda į mašiną, mašina pradeda linguoti… Greitai susipakuojame į savo mašiną ir važiuojame iš to paplūdimio. Važiuojame palei jūrą šiaurės link - aplinka ir kraštovaizdis visiškai nežavi… Kuo toliau - tuo baisiau. Pagalvoju, kad judame Libano link, o jis lyg ir nelabai sutaria su Izraeliu… Prisifantazuoju, gal čia jau karo zona, minų laukai, ginkluoti vyrai ir panašiai… Galiausiai nutariame sustoti vienoje iš parkavimosi aikštelių (čia jos nemokamos) ir nakvoti mašinoje. Langus apsidangstome turistiniais kilimėliais, kažkaip įsitaisome ir užmiegame…
Nuorodos:
Rodyk draugams
na, kad Lietuvoje Bahajų religija nežinoma - tai netiesa :o) net dvi mano klasiokės - bahajų tikėjimo :o) asmeniškai teko dalyvauti jų susitikimuose, įvairiuose renginiuose :o) patys šilčiausi prisiminimai :o) dar tais laikais, kai net nenutuokiau, kad teks savo gyvenimą susieti su šv. Žeme :o)))
PS beje, Bahajų sodai veikia iki 12 val. dienos, jeigu ne mažiau :o))) todėl mes pastoviai vėluodavom ten patekti, norint ekskursijos, reiktų užsisakyti iš anksto :o)) neįleidžia, jeigu tu dėvi šortukus, kojas reikia dengti, viršus pageidautina irgi kuklus :o) asmeniškai teko pėdinti į atokiau pastatytą automobilį persirengti, tokiam kartyje, siaubiakas ;o))))