Tiesiog šiaip sau

9 kelionės diena

Data: 2008-05-06, antradienis
Vieta: Ein Gedi, Masada, Ein Bokek

Ein Gedi
Karštis! Beprotiškas karštis dar prieš septynias pribudina mane ir išrūko iš palapinės. Mano bendrakeleivės dar miega troškioje palapinėje, o aš išeinu pasivaikščioti. Žvyruotoje Negyvosios jūros pakrantėje be mūsų ir dviratininkų palapinių stovi dar keletas, auga palmės, kiekviena palmė apvedžiota drėkinimo vamzdeliais, iš kurių nuolatos teka vanduo, tolėliau - prie pat jūros stovi metaliniai pavėsinėms skirti karkasai. Negyvoji jūra yra tiek prisotinta druskos, kad toji net nebetirpsta. Druska apaugę visi pakrantės akmenys. Prieš kelionę buvau girdėjusi patarimą, kad ginkdie negalima šios jūros vandens ragauti. Smalsumo vedama paprastai paragauju kiekvienos jūros vandens. Negi čia darysi išimtį?.. Negaliu pasakyti, kad Negyvosios jūros vandens skonis sūrus. Jis tiesiog neapsakomai bjauraus skonio. Tarsi būtum prarijus kažką deginančio ir kartaus kartu… Tiesa, tas poveikis neilgam - po pusvalandžio skonis užsimiršta.

Grįžtu prie palapinės. Nors tik septynios, karštis išrūkė lauk ir mano bendrakeleives. Pusryčiai, rytinė ruoša, visiškas neskubėjimas - jau tapo mūsų kasdienybe. Kaimynai dviratininkai labai greitai susipakuoja savo daiktus ir palapinę, sėda ant dviračių ir išvažiuoja. Nepavydžiu aš jiems tokiame karštyje minti…

Kokie šiandien planai? Ogi labai paprasti - poilsis prie Negyvosios jūros. Rytojaus nakčiai yra rezervuotas hostelis Petroje (Jordanijoje), o šiandien visą dieną galime praleisti čia. Visą savaitę besivijusios savo planą, mes jį pagaliau pavijome! Bepusryčiaudamos nutariame važiuoti į kitą Betliejaus turizmo informacijos darbuotojos rekomenduotą paplūdimį - Ein Bokek. Pasak jos, ten smagiau. Dar buvome girdėjusios apie Negyvosios jūros purvus, kuriais žmonės išsitepa visą kūną, nors kokią tai duoda naudą - nežinau. Bevažiuodamos į Ein Bokek užsukame į Ein Gedi kibucą. Ein Gedi kibucas - atitverta teritorija, kareivių kontrolės postas prie įvažiavimo, o kibuce kaktusų džiunglės. Juokinga pagalvoti apie du kaktusėlius ant mano palangės prisiminus tuos metrinius dvimetrinius milžinus… Kibuco viešbutyje kondicionieriai ir santūri prabanga, pagyvenę niekur neskubantys turistai, pinigų keitykla, suvenyrai, atvirukai ir pašto dėžutė - skylė viename registracijos stale… Giedrei kantrybės išbandymas - su Lina sėdame rašyti atvirukų. Čia jau Izraelio teritorija ir pašto ženklai dvigubai brangesni nei Palestinoje. Tiesa, už dvigubą kainą ir paslaugos kokybė dviguba - iš Izraelio siųsti atvirukai Lietuvą pasiekė per mėnesį (iš Palestinos - per du mėnesius).

Masada
Atstumas iki Ein Bokek’o juokingas. Bet man, nuo Linos užsikrėtus laiko neskaičiavimu, trumpiausias atstumas gali pavirsti neįveikiamu. Ypač, žinant, kad atstumas toks trumpas, jis išsitempia proporcingai tam žinojimui. Stojame fotografuoti ir fotografuotis - Negyvoji jūra visais rakursais, neįprasti kelio ženklai, perspėjantys apie kupranugarius ir t.t. Lietuvoje kelio ženkle “atsargiai - laukiniai žvėrys” pavaizduota stirna, Norvegijoj - briedis, o Negevo dykumoje - kupranugaris. Lietuviškoji stirna atrodo tikra isterikė lyginant su norvegiškuoju ramiu pasalūnu briedžiu ar izraelietišku atsipūtusiu apsipūtusiu kupranugariu. Rudas ženklas į dešinę rodo, kad ten bus kažkas gražaus. Ten ir pasukame - tik pasižvalgyti, nieko daugiau. Kelias veda į Masadą - senovinę žydų tvirtovę, esančią aukštai ant kalvos. Apie Masadą buvau girdėjusi dar Lietuvoje, bet jos neįtraukiau į mūsų planą, kaip nieko labai įdomaus. Ai, laiko yra ir nuo viršaus pasižvalgyti visai įdomu būtų - nutariame eiti į nacionalinį parką, kuriam priklauso visa kalva. Į viršų galima pasikelti funikulieriumi arba pėsčiomis, taip pat ir žemyn. Ilgai tampomės spręsdamos, kuriuo būdu kylame į viršų. Galiausiai randame kompromisą - perkame bilietą keltis į viršų funikulieriumi, o žemyn leisimės pėsčiomis.

Kylant funikulieriumi matome mažus kaip skruzdėlytes žmones, lipančius aukštyn. Sukaitę ir pavargę, lėtai statantys koją už kojos ir lėtai besistumiantys pirmyn - jokio pavydo jiems. Vėl prisimenu kalnus - visada tenai noriu ir visada ten veržiuosi, ir visada tenai nuvažiavus sunkiai velkuosi mintyse keikdama savo pasirinkimą ir išsižadėdama kalnų… Šį kartą mes prabangiai keliamės funikulieriumi. Ant kalvos - senovės tvirtovės pastatų liekanos. Matyt, nuo karščio suskystėjus smegenims, žemėlapis nacionalinio parko lankstinuke man visiškai neaiškus. Geriausiai orientuojasi Giedrė - pasižiūri į žemėlapį, pasiskaito prie griuvėsių užrašus ir kartais mums pasakoja, kad čia buvo prieš 2000 metų. Taip praeiname sandėlių, pirties, rūmų ir turbūt daugelį kitų griuvėsių… Grupei turistų gidas sako: “fotografuokitės greičiau, jau turime eiti”. Visi grūdasi fotografuotis vaizdu į Negyvąją jūrą, dešimtys apspitę laukia savo eilės. “Vat dėl to su grupe važiuoti be ryšio”, - sako Lina… Turbūt pats vidurdienis ir karštis darosi nepakeliamas. Paeinam kelis metrus ir vėl sėdim… Užeinam kažkokią pavėsinę su keliais suoliukais ir tenai išsitiesiam visu ūgiu. Mes gido neturime ir į autobusą mūsų niekas nevaro… Giedrei ir vėl kantrybės išbandymas. Ji greitai pakyla ir sako, kad eis apžiūrėti netoliese esančių griuvėsių. “Tvarkoj, eik, aš niekur neisiu”, - sakau, o gal tik galvoju aš. Nuo karščio net liežuvis sunkiai apsiverčia. Giedrė grįžta, o mes dar tįsome ant suolų. Giedrė prisėda, bet greitai vėl ima nekantrauti. Nežinau, kodėl ji taip nerimsta, o ir spėlioti jokio noro ir jėgų. Sakau, kad tą karštį vis tiek mums reikėtų kur nors pralaukti, tai koks skirtumas, kur. Išpuolė čia, tai esame čia… Net neįsivaizduoju, kiek laiko mes prabuvome toje pavėsinėje. Kai pagaliau pakilome eiti, karštis buvo šiek tiek atlėgęs. Antrąją dalį kalvos, kuri kokius keturis kartus didesnė, apėjome daug greičiau. Pasėdėjome šiek tiek sinagogos griuvėsiuose ir atsitiktinai pasiklausėme gido pasakojimo, apėjome dar keletą rūmų griuvėsių, nusileidome į gigantišką žemėje iškastą vandens cisterną - ten buvo saugomos vandens atsargos, o visas vanduo buvo transportuojamas į viršų asilais… Apžiūrime panoramas iš visų kalvos pusių. Rūta buvo teisi sakydama, kad būnant Izraelyje pamiršti apie laiką, tiesiog esi vienoje vietoje ir yra gera… Galiausiai kažkuri pažiūri į laikrodį - jau po keturių! Iki saulėlydžio - trys valandos. O mums dar būtinai reikia nusipirkti valgyti, mūsų planuose dar maudytis Negyvojoje jūroje ir išsitepti Negyvosios jūros purvais… Ką gi, nusiperkam bilietą ir žemyn leidžiamės funikulieriumi.

Ein Bokek
Ein Bokek miestelis nuo Masados - šiek tiek daugiau nei dešimt kilometrų. Atstumai šiandien tikrai juokingi… Prie įvažiavimo į miestelį vėl kariškių postas. Šį kartą jie paprašo atidaryti bagažinę. Vis šis tas naujo. Mūsų balaganas bagažinėje kareiviams įspūdžio nepadaro… Privažiuojame viešą paplūdimį, patikriname, kad tikrai yra dušai ir jie veikia. Maudytis Negyvojoje jūroje, kur nėra dušų labai rizikinga. Merginos, išsitepusios visą kūną purvais, paklausiame, kur ji gavo to purvo. Ji nurodo netoliese esantį pastatą. Tenai, prie įėjimo į tualetą, jaunuolis, pasistatęs prekystalį, prekiauja įpakuotu Negyvosios jūros purvu ir druska. Bandome jo klausti, ar vienos pakuotės purvo užtektų keliems žmonėms, bet jis visiškai mūsų nesupranta. Nusiperkame kiekviena sau po pakelį, Lina nusiperka ir Negyvosios jūros druskos.

Ir pagaliau - ilgai lauktas momentas: einame maudytis Negyvojoje jūroje. Vanduo kaip vonioje! Čia jau joks šaltmirys negalėtų pasakyti, kad šalta… Įsibrendu truputį aukščiau kelių, pabandau atsisėsti ir lieku sėdėti ant vandens! Nerealu!.. Fantastika!.. Tikrai, kaip vaizduojama atvirutėse, čia galima sėdint ant vandens skaityti laikraštį ar knygą. Lina atsigula ant pilvo ir iškelia kojas aukštyn. Tuoj pasigirsta gelbėtojo balsas per megafoną: “put your legs down” (nuleisk kojas). Gelbėtojai dalina pastabas į kairę ir į dešinę trimis kalbomis: hebrajų, anglų ir rusų. Kaip jie atsirenka į ką kokia kalba reikia kreiptis - man paslaptis… “Vozmi devushu za rucku” (paimk mergaitę už rankos), “slower, slower” , “go back” ir t.t. Negyvojoje jūroje negalima taškytis, nes patekus vandeniui į akis gali baigtis labai prastai. Taip pat maudantis negalima daryti staigių judesių, nes gaunasi toks pat efektas, kaip važiuojant 130 km per valandą greičiu staigiai pasukus vairą - neša į šoną ir toli… Pabuvus vandenyje kokias penkias minutes, pajuntu, kaip sūrus vanduo ima griaužti jautriausias kūno vietas… Išlipus iš jūros kūnas lieka slidus tarsi išteptas alyva. Čia jau be dušo niekaip neapsieisi…

Pusryčiai buvo jau seniai, pietus jau ne pirmą kartą praleidome, o ir vakarienei maisto praktiškai nėra. Turime tik kažkokį keisto skonio humusą, kuris suklijuoja burną ir vidurius. Todėl jo dar ir yra… Kaip amerikonės į parduotuvę važiuojame mašina (kad greičiau būtų), nors pėsčiomis būtų tik kokios penkiolika minučių. Parduotuvėlė nedidelė, bet prie įėjimo stovi apsauginis ir tikrina krepšius. Primena Tel Avivą… Kainos užmušančios - viskas du - tris kartus brangiau nei Tel Avive. Galilėjos ežero miestelių kainos dabar atrodo tokios mielos, o ką jau kalbėti apie Tel Avivą… Kuo toliau - tuo brangiau ir greičiausiai pigiau nebebus… Sumokame 230 šekelių, paprastai mokėdavome apie šimtą… Su Lina atrandame labai skanų maistą - marinuoti raudonieji jūros kopūstai majoneze. Buvau tikra, kad tokių yra ir Lietuvoje, bet iki šiol nerandu…

Paplūdimyje po viešo naudojimo tentais sėdame vakarieniauti. Besimaudantys žmonės atrodo neįprastai: plūduriuoja kaip kokios lėlės arba stovi įsibridę iki pusės. Grupelė senukų stovi vandenyje gal jau pusvalandį. Kaip jiems nieko negriaužia?, - stebimės mes. ”Gal užsikonservuoja”, - sako Lina. Bičas eidamas iš jūros taisosi plavkes: “o, vis dėlto kitiems irgi griaužia”, - sakau aš. Gelbėtojai baigia darbą ir apie tai praneša per megafoną. Poilsiautojai skirstosi. Vėsta. Paplūdimio publika keičiasi. Ateina būrelis žydų ortodoksų, pasirenka nuošalesnį kampą maudymuisi. Ateina nuo galvos iki kojų apsimuturiavusios musulmonų moterys. Kad musulmonės maudosi su rūbais buvau tik girdėjusi. Moterys nusiima skaras ir brenda į vandenį su rūbais, plūduriuoja visai netoli kranto. Tuo metu besimaudanti Lina netgi pabendrauja su jomis. Jos rodo nemokančios plaukti, angiškai paklaustos iš kur jos - neatsako, paklaustos, ar jos iš Jericho ima linksėti galvomis. Man graudu ir liūdna žiūrėti į tas moteris, nors žinau, kad labai gali būti, kad jos jaučiasi laimingos ir gal net laimingesnės už daugelį europiečių. Tik mes per savo prizmę to nesuprantame…

Vėl leidžiasi saulė ir vėl pakyla stiprus vėjas. Purvo procedūras atidedame rytdienai, einame statytis palapinės. Paplūdimys nuo parkavimo aikštelės atskirtas mūrine apie metro aukščio sienele. Prie sienos vėjo nėra. Besidairydamos vietos palapinei vos neužlipame ant dvivietės kamufliažinės palapinės. Visai šalia tos palapinės įsikurti nesinori, paeiname toliau ir pradedame kovoti su į burę pavirtusia mūsų palapine. Prie mūsų prieina vyriškis ir rodo, kad mes palapinę statytume prie sienos. “Because there is window” (turbūt norėjo pasakyti “wind”). Prie sienos nėra daug vietos, ten juk kamufliažinė palapinė… Rodydamas, kad statytume savo palapinę visiškai šalia, vyriškis sako: “tuda”. “Govorite po ruski?”, - šito klausimo nemoko pasakyti be akcento. “Po ruski tože gavariu” (rusiškai irgi kalbu), - atkunta vyriškis. Perėjus į rusų kalbą atsiriša vyriškio liežuvis. Pasirodo jie su žmona gyvena Izraelyje jau dešimt metų, anksčiau gyveno Ukrainoje. Dabar poilsiauja, ta kamufliažinė palapinė - jų. Pasistatom palapinę netoliese, bet šiek tiek toliau, nei siūlė mūsų kaimynas. Dar šiek tiek į kitą pusę turime kitus kaimynus, jie irgi kalba rusiškai. Taip ir įsikuriame tarp rusų palapinių su vaizdu į Negyvąją jūrą ir Jordaniją už jos. Jordanija laukia mūsų rytoj. Bet tai bus rytoj… Giedrė stebisi, kaip mes šiandien be jokio nuotykio, kaip čia nebegalioja taisyklė “nei dienos be nuotykio”, o aš galvoju, kad ir gerai. Reikia juk kartais pailsėti…

Nuorodos:

• Nuotraukos
• Turinys