BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Izraelis - oro uostai (13)

13 kelionės diena
Data: 2008-05-10, šeštadienis
Vieta: Tel Avivas, Varšuva, Vilnius
Tel Avivo oro uostas
Ketvirtą ryto viens po kito uoliai įvairiausiomis melodijomis ėmė skambėti mobilieji žadintuvai. Dvi valandos miego turbūt tas pats kaip nieko… Lipame iš mašinos, susirenkame savo daiktus ir einame į oro uostą. Mano bičiulis Vaidas, išgirdęs, kad į Tel Avivo oro uostą mes atvykome likus dviem valandom iki skrydžio, pasakė: “na, jūs ir avantiūristės”…

Ilga eilė. Ir ne prie registracijos, bet prie saugumo patikrinimų. Kitaip, nei visuose oro uostuose, kuriuose man teko buvoti, Tel Avive pirmiausia reikia praeiti saugumo patikrinimą, tik paskui registraciją. Taigi - visiems skrydžiams viena eilė. Stojamės į eilės galą jau svarstydamos ar spėsime į lėktuvą. Netrukus prieina jauna saugumo darbuotoja, maloniai pasisveikina, ima klausinėti jau daug kartų girdėtų klausimų: koks mūsų vizito tikslas, kur buvome ir ką veikėme Izraelyje, ar buvome išvykusios iš Izraelio.
- Taip, buvome Jordanijoj.
- Ką jūs veikėte Jordanijoj?, - teiraujasi ji.
- Buvome Petroje, jūs žinote Petra pasaulio stebuklas…, - mes pasiryžusios dalyntis įspūdžiais.
- Kiek laiko buvote Jordanijoj?
- Vieną dieną, tik vieną dieną…
- Ar būnant Jordanijoj jums nieks nedavė jokių dovanų?
Pamąstau truputį.
- Ne nedavė.
- Tikrai nedavė?
- Tikrai ne.
- Jūs suprantate, aiškina ji, - jums galėjo tai duoti kaip dovaną, bet iš tikrųjų tai gali būti bomba. Ar čia jūsų visas bagažas?, - klausia saugumo darbuotoja.
- Taip, visas.
Pasakojame, kad beveik visi mūsų daiktai buvo Izraelyje pavogti išdaužus nuomotos mašinos langą. Darbuotoja apgailestauja, kad taip nutiko; klausia, kas ta laimingoji, rodydama į mano didžiąją kuprinę. Tai aš, tačiau sakau, kad čia ne tik mano daiktai, bet ir mano bendrakeleivių. Ji dar paklausia, kada mes praradome savo daiktus. Sakome, kad antrą kelionės dieną, kad buvome policijoj, žadėjo pranešti, jei kas nors atsiras. Darbuotoja užjaučiamai nusišypso: “jie visada daug žada…” Dar paklausiame, ar mes spėsime į savo lėktuvą.
- O kada skydis?
- Šeštą.
Labai greitai ji mus nuveda į eilės pradžią. Pereiname vartus, mūsų daiktai pravažiuoja pro rentgeną, kitam oro uoste jau galėtum ir eiti. O čia laukiam, kol pakvies prie netoliese esančio stalo. Apsaugos darbuotojas atsineša tavo daiktus, tada prieini ir tu. Toliau veiksmas vyksta individuliai. Laukdama matau, kad liepia atidaryti bagažą, apžiūri ir praleidžia. Vienu metu dirba kokie šeši darbuotojai. Galiausiai pakviečia ir mane. Po kelių minučių šalia atsiduria ir Lina. Giedrė, turėdama tik rankinį bagažą šiame patikrinime neužtrunka. Rankinis bagažas kažkaip jų nedomina.

Prasideda mūsų bagažo patikrinimas. Oro uosto darbuotojai stropiai po vieną daiktą iškrauna mūsų taip uoliai ir tampriai sukrautas kuprines. “Iš kur jos”, - darbuotojas klausia Linos rodydamas į maišelį su kriauklėmis, akmenukais ir kitomis jūrų gėrybėmis. “Iš visur: Viduržemio jūra, Galilėjos ežeras, Negyvoji, Raudonoji jūra”, - vardija Lina. Buvau girdėjusi, kad kriauklių vežti negalima. O Lina dar ir koralų iš Raudonosios jūros turi… Mano jūrų gerybės oro uosto darbuotojams neužkliūva, mat visai ne dėl apdairumo, o tik dėl vietos taupymo yra sudėtos į maišelį, o maišelis - į sumuštinių dėžutę… Apsaugos darbuotojai tiesiog zuja: po vieną kilnoja mūsų daiktus, vedžioja kažkokiais detektoriais apie mūsų kojas, Linai užklausus ką jie čia tikrina, jie tik nusišypso: “It’s secret” (slapta). Užkliūva Linos prie Negyvosios jūros pirkta jūros druska ir mano mažojo fotoaparato įkroviklis. Įkroviklis neorginalus (tikrąjį jau seniai esu kažkur pametusi), gal dar ir dėl to jis sukelia įtarimą. “Kodėl turi vieną fotoaparatą, ir du įkroviklius?”, - klausia manęs. Pasakoju vieną iš “Kibuco” istorijų: įkorviklis mano kuprinėje, nes Giedrė turi tik rankinį bagažą ir ten nebetilpo, o mano fotoaparatą turi Giedrę, nes tas nebetilpo nei į mano bagažą, nei į rankas… Iš jau skrydžiui užsiregistravusios ir tolėliau mūsų belaukiančios Giedrės paimu fotoaparato ir rodau, kad įkroviklis tikrai jam tinka. Oro uosto darbuotojų įkyriai raginama Giedrė nueina į laukimo salę: “aš ten jūsų palauksiu”. Apsaugininkai sukasi greitai, o laikas tiesiog skrieja. Jie paima iš mūsų pasus ir užregistruoja mus skrydžiui. Galiausiai bet kaip pakuojamės daiktus atgal į kuprines. O prieš porą valandų viską dėjome taip uoliai… Linksma apsaugininkė Linos Negyvosios jūros druską ir Negyvosios jūros purvą pakuoja į popierinę dėžę. Dar klausiame, gal galime į tą dėžę dar ir miegmaišį sukišti. Atsakymas neigiamas. Ant dėžės mergina nupiešia besišypsantį veidelį ir sako: “kai nuskrisite, žinok, kad čia tavo bagažas”. Mūsų kuprinės ir popierinė dėžė keliauja į bagažą. Su Linos patikrinimu baigta. Mano įkroviklis kažkur pasiklydęs tarp izraeliečių apsauginių. Galiausiai jis irgi keliauja į dėžę. Mano tikrintojas ne toks pakvaišęs ir ant dėžės užrašo mano pavardės pradžią.

Kai baigiasi mano patikrinimas, laikrodis rodo be penkiolikos šešias. Apsaugininkas trumpesniu keliu greitai (liftais ir tarnybiniais koridoriais) veda mus į lėktuvą. Paskutiniame koridoriuje sutinkame mūsų belaukiančią Giedrę. “Pagaliau!”, emocingai atsidūsta ji. Apsaugininkas parodo kryptį ir sako: “bėkite”. Bėgame ir juokiamės. Kaip tik prieš kelionę skaitėme, kad kas bebūtų, kaip bevėluotum į lėktuvą, Izraelio oro uoste negalima bėgti, nes tai gali sukelti įtarimų ir gali baigtis labai liūdnai. Bet mums bėgti liepė pats oro uosto darbuotojas! Bebėgant per oro uosto mikofonus išgirstame savo pavardės. Jėga! Kaip pradėjome kelionę taip ir baigiame! Kai įsėdame į lėktuvą, mano mobilus telefonas rodo be penkių šešias. Dar niekada nebuvau įlipus į lėktuvą likus penkioms minutėms iki skrydžio. Po kelių minučių ateina dar vienas oro uosto darbuotojas ir atneša mums kažkokius lapelius: čia jūsų bagažas. Nieko nespėjame paklausti, jis greitai dingsta ir lėktuvas pakyla. Tik tuo metu suvokiu, kad nedaug trūko, kad nebūtume spėjusios į lėktuvą. Vėliau sužinojau, kad net ir užsiregistravusių keleivių lėktuvai kartais nelaukia… Bet visos kratos metu nei kiek dėl to nesijaudinau ir nė karto nebuvau suabejojusi, kad galime nespėti į lėktuvą. Dar kartą lenkiu galvą prieš tuos draugiškus ir padedančius žmones.

Varšuvos oro uostas
Lėktuvas leidžiasi Varšuvoje. Varšuvos oro uostas - neprotingiausiai suorganizuotas oro uostas, iš visų, kuriuose teko buvoti. Praėjus pro pasų kontrolę galima eiti tiesiai. Tada išeisi į miestą. Skendantiems tranzitu reikia sukti į kairę, o ten viena bendra kilometrinė eilė. Stovime eilėje, ji juda lėtai, bet tarp skrydžių mes turime porą valandų. Dar kartą praeiname metalo detektorių, o rankinis bagažas dar kartą prašviečiamas rentgenu. Eilėje sugaišusios apie pusvalandį pradedame aiškintis, ar ne Varšuvoje turėjome savo daiktus, iš Tel Avivo keliaujančius kartoninėse dėžėse. Klausiame oro uosto informacijos darbuotojų, rodome tuos mažus lapelius, kuriuos mums jau lėktuve įdavė izraeliečiai. Gal ketvirtas paklaustasis lyg ir paaiškina, kad šį bagažą turime atisimti Varšuvoje.

Paliekame Giedrę su daiktais ir su Lina einame ieškoti savo dėžučių. Kad patektume į bagažo atsiėmimo salę, reikia grįžti pro visą kilometrinę tranzito eilę. Paaiškiname situaciją ir susitariame su ten dirbančiais darbuotojais, kad mums grįžus jie mus praleis be eilės. Bagažo atsiėmimo salėje einam nuo vieno konvejerio prie kito, tačiau nerandame, kur turėtų būti mūsų skrydžio bagažas. Vėl klausiame darbuotojų. Nusiunčia prie vieno konvejerio. Tačiau prie jo parašyti visai kiti skydžiai (dar nenusileidusių lėktuvų), o konvejeris tuščias. Ir vėl klausiame, pareigūnas burbteli ir vėl mus kažkur netikslingai pasiunčia. Bėgiojame iš vieno salės kampo į kitą. Po kažkelinto pasiaiškinimo su Varšuvos oro uosto darbuotojais atsiduriame “Lost and found” patalpose. Pasirodo tie lapeliai, kuriuos mums davė Tel Avive jau lėktuve - mūsų bagažo kvitai. Pagal lapelį ant kurio užrašyta Linos pavardės pradžia atgaunu savo dėžutę. Linos dėžutės nėra. Radinių skyriaus darbuotoja nuovoki - žvilgtelėjusi į Linos lapelį, paklaususi kur mes skrendame ir pasako, kad Linos bagažas bus Vilniuje. Spėjame, kad Linos dėžutę Izraelyje supakavo anksčiau nei mano, todėl jai pasisekė ir ji skrenda tiesiogiai į Vilnių.

Iki skrydžio dar 45 minutės. Einame tiesiai pro kilometrinę tranzitu skendančiųjų eilę. Eilėje pasigirsta šnypščiantis šurmulys. Mūsų nuostabai mums bežaidžiant detektyves su tomis kartotinėmis dėžėmis pasikeitė pamaina ir nebėra darbuotojų, žadėjusių mus praleisti be eilės. Naujajai pamainai bandome paaiškinti, kad mes jau kartą šioje eilėje atstovėjome ir mums iki skrydžio liko nedaug laiko. Lenkai net nesistengia suprasti. “I dont understant”, - išpūtusi akis su pabrėžtinu slavišku akcentu sako uniformuota pareigūnė, o šnypščiantis lenkų šurmulys eilėje perauga į šaukimą. “Nėrėkit čia nerėkit, manot suprantu aš tą jūsų kalbą”, - atsikertu lietuviškai. Apmaudu, bet stojamės į eilės galą. Koks kontrastas su Tel Avivo oro uostu… Čia jau nesu tokia tikra, kad tikrai spėsime į savo lėktuvą. Nuleidžiu rankas. Lina nepasiduoda. Garsiai svarsto įvairiausius variantus, galiausiai eina paklausti į netoliese esantį pasų kontrolės punktą, ką mums daryti. Aš jau manau, kad visa tai beprasmiška ir nebesitikiu ko nors gero. O Lina grįžta su geromis naujienomis: pasak pasų kontrolės pareigūno galima nestovėti tranzito eilėje, o tiesiog išeiti į miestą ir eiti iš naujo pro savo registraciją kaip skrendant iš Varšuvos į Vilnių. Jis užtikrino, kad ten eilių jau nėra, nes didžioji dauguma keleivių jau užsiregistravę. Nors ir abejodama, palieku lėtai slenkančią eilę ir skubame tikrinti greitesnio kelio. Pasų kontrolės darbuotojas visiškai teisus. Prie mūsų skrydžio registracijos jokių eilių, greitai praeiname metalo detektorius ir klaidžiais koridoriais pasiklausdamos kelio susirandame Giedrę. Giedrė jau antrą kartą šiandieną emocingai atsidūsta: “pagaliau” ir palikusi mums saugoti daiktus mauna į tualetą. Taigi, dingome beveik porai valandų ir palikusios Giedrę su visais daiktais…

Vilniaus oro uostas
Skrendant tuo mažu juokingu lėktuviuku iš Varšuvos į Vilnių susisgrimbam, kad nenupirkom visiškai jokių lauktuvių bendradarbiams. Tuščios kišenės ir galva… Nieko nebepakeisi, reiks kažkaip suktis… Juokiamės, kvailiojame, fotografuojamės ir iš stiuardesės gaunam pastabas, kad per daug spurdame lėktuvui leidžiantis. “Kurį laiką mūsų niekas nesupras”, - sako Lina. “Tikra tiesa”, - pritariame.

Vilniaus oro uoste kaip niekur nieko tarp lagaminų ir kuprinių konvejeriu atvažiuoja ir Linos dėžutė su besišypsančiu veideliu. Lina dar nepraėjusi pasų kontrolės prisėda ant suoliuko pašnekėti telefonu, iš Jurgos gaunu žinutę: “kur jūs?”. “Ateinam”, - rašau. Šypsenos, dovanos, juokas, įspūdžiai…

Pabaiga
Tą vakarą važiavau pas draugus. Kaip tyrą šaltinio vandenį siurbiau į save žalumą. Per tas dvi savaites Lietuvoje viskas sužaliavo. Bičiulis papasakojo, kaip vienas musulmonas atvykęs į Lietuvą pasakė, kad čia rojus, mat pas juos žalia spalva laikoma šventa…

Po kelių dienų susitikusios su Lina ilgai sėdėjome kavinėje prie alaus ir laukėme kada gi sutems. Laukti teko ilgai ir temo labai lėtai. Iki šiol žaviuosi šiuo keistu ir nesuvokiamu reiškiniu, kurio pietuose nebūna - prieblanda…

Kada gi sušils teko laukti labai ilgai. Kiek atsimenu tą vasarą taip ir nesušilo. Teko tenkintis tuo, kad šiltą vasarą mačiau dvi savaites gegužės pradžioje…

Mūsų įkurtasis “Kibucas”, kur viskas bendra, gyvuoja iki šiol. Šiuo metu “Kibutzas” turi du darbus, tris mašinas ir du butus. Susirenkame pas Giedrę kepti pyrago, nors Giedrės nėra namie, su Lina pasimainome mašinomis, kai jai reikia didesnės, Jurga išvažiuodama palieka kuriai nors savo buto raktus…

Izraelis giliai įstrigo man į širdį: šios šalies gamta ir istorija, miestai bei dykumos, kontrastai gamtoje, miestuose bei žmonėse. Bičiuliai sako, kad su manimi beprasmiška diskutuoti apie Izraelį, nes aš esu šališka. Ši kelionė mane išmokė, kaip atvira širdimi reikia priimti visa ką gauname, priminė seniai pamirštą jausmą, ką reiškia mėgautis kiekviena akimirka.

Nuorodos:

Patiko (11)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. Gabrielius:

    Kaip tik ieškojau informacijos apie Izraelį, nes lėktuvo bilietai į Tel Avivą jau nupirkti, tereikia lagaminą susikraut. O tokia informaciją pravers. :)

  2. Jau seniai tai buvo :). Sėkmės kelionėje :).

Rašyti komentarą